Prisipažinsiu, šioje vietoje lankiausi ne savo noru. Draugų rate turime susigalvoję tokią žiaurią pramogą – kartais apsilankome „Baltuose drambliuose“ vien tam, kad įsitikintume, ar viskas pas juos taip pat blogai. Visuomet galvojome, kad ši vieta niekuomet nepasikeis. Gavusi užduotį čia apsilankyti, anaiptol neapsidžiaugiau. Bet smalsumas pražudė katę, tad vieną pavakarę, prikalbinusi nieko neįtariančią draugę, išėjau į „dramblius“ laimės ieškoti. Besileidžiant laipteliais į rūsį, atgijo begalė prisiminimų. Prieš penkiolika metų čia leisdavau labai daug laiko, tai buvo kultinė visokio plauko neformalų susibūrimo vieta. Čia gėrėme prieskoninę arbatą su pienu ir alų. Čia klausėmės Domanto Razausko ir „Sporto“. Galbūt ši vieta yra traukos centru ir dabar, bet šį vakarą taip neatrodo. Užėjus – tuštoka. Nežinau, galbūt orai pernelyg šalti ir žmonėms nesinori kišti nosies iš namų, galbūt vakaras dar pernelyg ankstyvas. O gal priežastis daug paprastesnė – žmonės eina kitur. Be mūsų dviejų, pastebėjau tik vieną porelę ir dar vyruką, tuščiame bare pasirinkusį itin strategiškai apgalvotą vietą – prie tualetų (apie juos dar papasakosiu, jie to verti).

Jei kartais užklystumėte į šios vietos paskyrą socialiniame tinkle, tarp dienos pietų pasiūlymų ir kvietimų į įvairiausius renginius, atkreipkite dėmesį į lankytojų atsiliepimus. Iš jų sužinosite apie svarbiausią šios vietos problemą – nuolatinį produktų atsargų trūkumą. Tą patvirtina ir straipsniai spaudoje. Vasarą šis baras net buvo užsidaręs dėl darbuotojų streiko. Dirbantieji skundėsi, be kita ko, taip pat ir maisto produktų trūkumu. Patyrėme tai ir savo kailiu. Tik pradėjusios užsakinėti, sužinojome, kad nėra to, ano ir dar „nieko su špinatais, nes jie baigėsi“. Meniu gana platus (vis dėlto ši vieta save pristato kaip „restoraną“), bet pasirodo, kad „kažkas su špinatais“ sudaro nemažą jo dalį. Ilgai svarstę, išsirenkame sriubą ir dviejų rūšių indiškus pyragėlius – „samosas“. Beje, besiruošdama šiam apsilankymui, gana įdėmiai išstudijavau internete patalpintą meniu. Deja, paaiškėjo, kad jis pasikeitęs ir interneto svetainėje esanti informacija tiesiog neatitinka realybės. Maža to, alkoholinių gėrimų meniu šiame „restorane“ tiesiog nėra. Pasiteiravus padavėjos, ar turi ko nors su laipsniais, ji paaiškino, kad yra alaus (Kokio? – Ogi „šviesaus“, „tamsaus“ ir gal dar „kvietinio“). Nei pavadinimo, nei daryklos, nei stiliaus sužinoti nepavyko. Taip pat pranešė turį šiek tiek stipresniųjų. Stipresniųjų gerti nesiryžome, tad užsisakėme po bokalą kvietinio alaus. Gėrimai ant mūsų staliuko atkeliavo jau po minutėlės, tačiau paragavus alus pasirodė visai ne kvietinis. „Nebeturėjome, – paaiškino mums padavėja. – Todėl įpyliau panašaus.“ Likome be žado dėl tokio įdomaus požiūrio į kliento aptarnavimo standartus. Jutau priekaištaujantį draugės žvilgsnį ir nebylų klausimą: „Kur tu mane atsivedei?“ Šis vakaras tapo tikru draugystės išbandymu. Grįžkime prie maisto reikalų. Užsisakant trintos sriubos, mūsų paslaugioji padavėja įspėjo, kad jos laukti teks gana ilgai, gal 15 ar net 20 minučių. Samosos turėtų būti paruoštos greičiau, tad paprašėme nelaukti sriubos ir patiekti jas vos tik samosos bus pagamintos. Mūsų nuostabai, jau po dešimties minučių ant mūsų stalo garavo tiek samosos, tiek trinta brokolių sriuba. Nebežinojome, nuo ko pradėti valgyti, nesinorėjo, kad maistas atauštų, tad tiesiog sušlamštėme viską kuo skubiausiai.

Sriuba buvo skani. Karšta, tiršta, būtent tokia, kokios reikia. Prie jos gavome duonos, tačiau turėjome samosų, tad valgėme su jomis. Samosoms, tiesa, turėjome daugiau priekaištų – nors ir buvo karštos, tačiau įdaro kiekis buvo mikroskopinis. Bet bendras įspūdis neblogas. Kol laukiame sąskaitos, apsidairėme. Atrodė, kad per dešimtmetį ši vieta ne ką tepasikeitė. Nustebino gal tik skambanti muzika: „Balti drambliai“ iki šiol asocijavosi man labiau su Boriso Grebenščikovo ar „Skylės“ muzika nei šiandien čia skambančiais „Fatboy Slim“ ritmais. Sklandžiai atsiskaitėme ir susiruošėme mauti lauk, nusprendusios, kad gal ši vieta nėra tokia tragiška, bet mes iš jos tiesiog išaugome. Kai užsakome alų, norime žinoti, koks jo pavadinimas. Mums svarbu, kad maistas būtų atneštas laiku ir ne visas iš karto. Taip prie viso to pripratome, kad vietos, kur nesilaikoma šių paprastų taisyklių, atrodo protu nesuvokiamos. Dar tik trumpas vizitas „damų kambarėlyje“... Arba greičiau bandymas jame apsilankyti – nes ten tiesiog nedegė šviesa. Taip, teisingai. Perspektyva kuistis aklinoje tamsoje siaurutėje kabinoje mūsų neviliojo, tad tiesiog nėrėme lauk. Ne, galbūt tai nėra pati prasčiausia vieta, kurioje man teko (ar dar tik teks lankytis). Bet velnias slypi detalėse.