Kol Vilnius „mėgavosi“ bene pirmuoju plikledžiu šį sezoną, mes sėdome į traukinį ir patraukėme Klaipėdos link. Pajūris mus pasitiko rūku ir lietumi, tačiau oro sąlygos buvo nė motais, juk atvažiavome čia ne degintis. Atvažiavome su misija. Kiek pailsėję po kelionės, nutarėme pramankštinti kojas ir aplankyti pirmu numeriu mūsų sąraše įrašytą vietą – vos šią vasarą atsidariusį, taigi dar dažais kvepiantį (žinoma, perkeltine prasme), gastrobarą „Švyturys BHouse“. Pavadinimas neatsitiktinis – šis baras yra įsikūręs „Švyturio“ alaus darykloje, ir nors šis faktas nėra pernelyg akcentuojamas, patogiai įsitaisę prie staliuko galime stebėti už stiklinės pertvaros esančius išblizgintus alaus virimo katilus, kukliai primenančius mums apie tai, kur esame.

Metas gana ankstyvas, tad susirinkusi publika gana įvairiaspalvė: čia ir šeimos su mažais vaikais, ir senesnio amžiaus žmonės, ir jaunimas. Vietos daug, dar didesnės erdvės pojūtį čia sukuria labai aukštos, iš akies kokius dešimt metrų siekiančios lubos. Viskas čia nauja, sofistikuota, dar šviežia, bet kartu ir apgalvota. Kol pakėlę galvas apžiūrinėjome milžiniškas dekoracijas, sulaukėame ir padavėjo.

Šiek tiek jį pakamantinėję ir išnagrinėję meniu, išsirinkome užkandį ir pagrindinį patiekalą (šonkauliukus, vieno maisto kritiko pavadintus kone geriausiais Lietuvoje). Gėrimų pasiūla akivaizdi, juk atsidūrėme alaus daryklos patalpose, bet ieškodami ko nors įdomesnio išsirinkome niekur kitur nematytus alaus kokteilius. Grojo „Queen“ ir Fredžio Merkurio balsas nuteikė mus šventiškai. Tikrai, šioje aplinkoje norėjosi švęsti gyvenimą, ir nesvarbu, ar esate alaus mėgėjas, ar abstinentas.

Palikęs draugę prie staliuko, iškeliavau ieškoti tualetų. Jie įsikūrę antrame aukšte, tačiau laiptais naudotis nebūtina, į viršų galima pakilti liftu. Pagalvota ir apie žmones su negalia – jiems įrengtas atskiras erdvus tualetas. Norėčiau sakyti, kad nustebina švara, bet iš tiesų švara juk neturėtų stebinti, tiesa? Antrame aukšte – dar daugiau staliukų, tačiau šį vakarą jie buvo nenaudojami, ant jų buvo sukeltos kėdės. Prieš nusileisdamas į apačią apžiūrėjau visą patalpą iš viršaus. Vaizdas buvo tikrai elegantiškas ir labai įspūdingas. Ant stalo manęs jau laukė alaus kokteilis. Mano pasirinktas gėrimas („Chilling in Čilė“) buvo gana egzotiškas su rūkytu ananaso gabaliuku ir čili pipirais. Jo intensyvumas ir gaiva puikiai derėjo prie užkandžiui užsakytų krevečių. Šonkauliukus gavome taip pat greitai (iš tiesų – net per greitai, beveik kartu su užkandžiais). Puolėme ragauti. Skonio receptoriams tai buvo tikra puota. Maistas puikus, skoniai subtiliai derėjo tarpusavyje. Gal tik išgirtiems šonkauliukams trūko šiek tiek daugiau daržovių garnyro – nors šiaip esu mėsavalgis, kukurūzų burbuolės gabaliuko man nepakako.

Ir tada prasidėjo dalykai, šiek tiek apkartinę mūsų viešnagę. Visų pirma, indai – tarp jų ir stiklinė su net nebaigtu gerti gėrimu, buvo nurinkti nuo stalo taip greitai, kad nespėjome net susivokti, kada tai nutiko. Ir viskas, tuo mūsų staliuko aptarnavimas ir baigėsi. Visą pusvalandį padavėjai mus ignoravo, lyg staiga ant mūsų staliuko būdų nusileidęs gaubtas, pavertęs mus nematomais. Niekas nepasiūlė deserto (maisto porcijos nėra labai didelės), šiaip ne taip gavę sąskaitą susimokėjome ir išmovėme lauk. O galėjo būti taip puiku… Kadangi barų vertintojui nėra geresnio deserto už pakartojimą, kiek paklaidžioję Klaipėdos gatvelėmis, nupėdinome į dar vieną barą. Šį kartą mūsų kelyje pasitaikė ne toks ištaigingas, tačiau savotiškai mielas pirmuoju jūriniu pubu Klaipėdoje besiskelbiantis „The Portobello“. Raudonais dekoro elementais pasidabinęs fasadas kvietė užsukti, tad nė kiek nesispyrioję užėjome.

Prieangyje mus pasitiko laivų paveikslų galerija ir šviestuvas su daugybe kaukolių. Pakilome laiptais į viršų ir atsidūrėme patalpoje, kuri atrodė taip, kaip mano galva, ir turi atrodyti tikras pubas. Aplinka šiek tiek eklektiška, išpuošta vėliavomis ir dar bala žino kuo, ant vienos iš sienų – milžiniškas futbolą rodantis ekranas. Tiesa, iš garsiakalbių visą vakarą sklido ne rungtynių garsai, o angliškas rokas – toks sprendimas gali nepatikti tikriems futbolo sirgaliams, tačiau man, visiškai abejingam šiam sportui, šis baro savininkų sprendimas tikrai prie širdies. Išsirinkę maistą (pasirinkimas aiškus, juk negalėjome išeiti neparagavę anglų virtuvės pasididžiavimo – „fish & chips“) ir neradę ant stalo alaus meniu, patraukėme prie baro. Paslaugus barmenas ne tik papasakojo mums apie kiekvieną iš čiaupo bėgančią alaus ar buteliukuose teliūskuojančią rūšį, bet ir kantriai atsakė į mūsų klausimus ir net davė paragauti. Procesas buvo labai malonus, bet išsirinkę grįžome prie mūsų staliuko.

Apsidairę pastebėjome, kad aplinka čia tvarkinga, nors ir matėsi šioks toks bendras nusidėvėjimas. Tačiau pajautėme, kad mumis čia nuoširdžiai rūpinamasi, tad netrukus patogiai atsilošėme ant sofų ir pasijutome kaip namie. Po įspūdingos, tačiau daug formalesnės, pretenzingesnės „Švyturio BHouse“ aplinkos, ši vieta buvo tikra atgaiva sielai.

Kol mėgavomės lengvu „kölsch“ stiliaus alumi, sulaukėme ir maisto. Žuvies šviežumas ir skonis greičiausiai neturėjo mūsų stebinti, juk buvome pajūryje, tačiau maistas buvo toks puikus, kad savo porcijas surijome net pamiršę prieš tai nufotografuoti patiekalus ir įkelti juos į „Instagram“. Neįsivaizduojama, tiesa?

Likome čia ilgėliau, paragavome dar gėrimų, užsisakėme dar užkandžių ir apimti pilnatvės jausmo grįžome į viešbutį, pakeliui aršiai diskutuodami, kurią iš šiandien aplankytų vietų galima laikyti pavyzdiniu baru. Restoranišką „Švyturį“ ar visgi labiau atsipalaidavusį „The Portobello“? Dalyvavimas šiame projekte lyg ir turėtų padėti atsakyti į šį klausimą, bet kol kas net sau nesu į jį atsakęs. Žinau tik viena – į abi šiandien aplankytas vietas norėsiu dar sugrįžti ateityje.

 

  • 2018-11-30 12:00