Tiems, kurių penktadienis prasideda nuo galvos laužymo, kokią vietą pasirinkti vakarui praleisti: kur Jūsų lauks ne tik puikus maistas, gėrimai, pozityvios energijos užtaisas, unikali atmosfera, kur taip pat svetingai bus priimti ir Jūsų augintiniai - BEST PUB sekliai ir naktinėtojai atskleis Jums viską apie uždarą ir niekam nematomą barų gyvenimo pusę ir nupieš geriausiai slepiamų Lietuvos naktinio gyvenimo perliukų žemėlapį. Šį kartą slaptieji BEST PUB vertintojai apsilankė amerikietiškoje svajonėje – Islandijos gatvėje Vilniuje esančiame „Uncle Sam's American Pub“. 

Į šį barą mane atvedė grynas atsitiktinumas. Tiksliau – alkis. Ne, nekalbu apie pažinimo alkį, o tą paprastą gurgimą skrandyje, kurį net Maslow įrašė ant žemiausios savo piramidės pakopos. Buvo penktadienio vakaras, jau spėjau aplankyti kelis netoliese esančius barus ir staiga pasijutau mirtinų mirtiniausiai alkana. 

Deja, barai, į kuriuos su drauge užsukome tą vakarą, tegalėjo pasiūlyti alyvuogių. Besiblaškydamos aplinkui kaip alkanos hienos, „atsitrenkėme“ į „Uncle Sam's American Pub“ iškabą. Šio baro neįmanoma nepastebėti. Jis ryškus, daug ryškesnis už aplink esančias laisvalaikio praleidimo vietas, netgi „rėksmingas“, užima daug vietos ir trankia muzika kovoja už būvį.

 Esu čia lankiusis ir anksčiau, tiesa, dar tada, kai maisto meniu tilpo į kelis puslapius, o alaus pasirinkimas buvo žymiai platesnis negu dabar. Vos pravėrusios duris atsiduriame kitame pasaulyje. Didžėjus grojo tikrą amerikietišką klasiką – Village People hitą „YMCA“, žmonės šoko tiesiog baro viduryje, aplink zujo padavėjai. Ir tas interjeras – žiūri ir nesupranti, ar riba tarp to, kas gražu, ir to, ką gali pavadinti kiču jau buvo peržengta. Viskas čia tiesiog rėkte rėkia, kad tai Amerika, vaikyti, ar bent jau lietuviška jos versija. 

Kol mūsų skrandžiai nepradėjo šokti pasiutpolkės  „YMCA“ ritmu, tad dairomės tuščio staliuko. Padavėjai kaip tyčia išsilaksto, niekas prie mūsų neprieina, neužkalbina. Tenka pačioms suktis iš padėties. Pakeliame akis į viršų ir štai jis, mūsų išsvajotasis – mažytis, galintis sutalpinti du žmones, staliukas ant pakylos, virš „boksų“. Rekordiniu greičiu laipteliais pakylame į viršų ir patiriame pirmąjį nusivylimą – ant stalo puikuojasi kortelė su užrašu „Rezervuota“. 

Alkis suteikia mums drąsos, tad taip lengvai nepasiduodame. Pagaliau pasigavusios padavėją, bandome iškamantinėti, ar staliukas iš tiesų rezervuotas. Matau akivaizdų pasimetimą padavėjos veide. Trumpam mus palikusi, ji nubėga prie kito padavėjo. Iš jų gestų suprantu, kad niekas nežino, kas, kada ir kokiu būdu rezervavo tą „mūsų“ staliuką. Galime jį užimti. Pergalė mūsų rankose! Bet atrodo, kad rezervavę staliuką šiame bare galite patirti ir mažiau malonių staigmenų... 

Pagaliau atsisėdame. Mūsų staliukas – nors ankštokas ir ne itin švarus, leidžia iš viršaus stebėti baro darbą. Kol laukiu menu, perbėgu akimis baro svečius ir darbuotojus. Vėlus penktadienio vakaras, žmonių daug, atrodo, kad visiems linksma. Kaip ir tikėjausi, bare nemažai turistų. Padavėjos, nors laksto greitai, atrodo kiek pasimetusios. Trūksta tvarkos. Šį vakarą ir mūsų kuklųjį staliuką aptarnavo bent trys skirtingos padavėjos. 

Kaip jau minėjau, senokai čia nesilankiau, tad meniu dydis nustebina. Pasirinkimas didžiulis, yra bent kelios mėsainių rūšys, kepsniai, įvairūs užkandžiai. Nesu vegetarė, bet ir jie čia rastų sau tinkamų patiekalų.

 O štai su gėrimais padėtis liūdnesnė. Įdomaus, plataus craftinio meniu nebėra. Gerai bent jau tai, kad yra šiek tiek lietuviško pasirinkimo – tiek kranuose, tiek buteliukuose. Kiti gėrimai šį vakarą manęs nelabai domino, bet jų pasirinkimas atrodė pakankamas – gal ne pačiam išrankiausiam skoniui, labiau vadovaujantis devizu „visko po truputį“. 

Gėrimus išsirenku gana nesunkiai. Linksmybės prasideda, kai pabandau užsakyti maisto. Taip, padavėja mus patikina, kad virtuvė tikrai dirba ir būsime čia pamaitintos, bet vos tik kažką išsirenku, ji pradeda purtyti galvą. Ne, to nebeturime. Taigi, nėra nei nachos, nei mėsainių, nei... dar daug ko. Užsakyti pataikome tik iš šeštojo karto. Užsisakome steiką – labiau iš nevilties nei iš poreikio valgyti kepsnį po vidurnakčio. Ir, kadangi puikiai suprantame, kad jo teks palaukti – užkandžiui išsirenkame visai ne amerikietiškos duonos su sūriu. 

Kol laukiame užsakymo, apsilankau ten, kur net Amerikos prezidentai vaikšto pėsti. Nepriekaištinga švara nustebina – pripažinkime, ten, kur renkasi tiek daug žmonių, išlaikyti švarą nėra labai lengva. Bet tualetai išblizginti, o be to ir labai smagūs – papuošti „Marvel“ komiksų herojų atvaizdais. 

Planas greitai užkąsti, deja, neišdegė. Gėrimus gavome greitai – vos per penkias minutes. O štai keptą duoną, turėjusią apmalšinti mūsų alkį ir praskaidrinti sunkias laukimo akimirkas, atnešė kartu su užsakytu kepsniu, po daugiau nei pusvalandžio, kai jau buvau pasiryžusi praryti ir padavėją, ir patį Dėdę Semą, jei tik jis ten pasirodytų. 

Imamės mūsų kepsnių. Jie puikūs, gal ne restorano lygio, tačiau daug geresni negu galima tikėtis. O štai duoną paliekame vos paragavę – kieta, permirkusi aliejumi. Tiek to. Pavalgiusios, todėl laimingos einame atsikratyti suvartotų kalorijų. Muzika šiame bare tikrai kviečia pašokti.  Jei, žinoma, jums prie širdies amerikiečių pop/kantri stilius. Žmonės draugiški, susipažįstame su keliais mūsų miestą lankančiais britų turistais. Šalia šoka kiltais pasidabinę vyrukai. Amerikiečių, deja, nesutikome, būtume paklausiusios, kaip jie jaučiasi šioje lietuviškoje amerikonizmo oazėje. 

Po kurio laiko užveriame „Uncle Sam's American Pub“ duris. Nors ir pasitaikė šiokių nesklandumų, mano vakaras visai vykęs. Ar grįšiu čia pavalgyti? Galbūt. Bet pašokti – būtinai!

 

 

 

 

 

 

  • 2018-11-09 12:00