Į Šiaulius savaitės viduryje atvijo darbo reikalai – turėjau ankstyvą rytinį susitikimą, kuris užsitęsė gerokai iki pietų. Po ilgų diskusijų norėjosi tik vieno: maisto ir kur nors jaukiai įsitaisyti. Tai buvo pirmas mano vizitas į šį miestą, todėl telefone paieškojusi lankytinų vietų išsirinkau gastrobarą „Cask 215“, kuris iš pirmo žvilgsnio atitiko visus mano reikalavimus ir buvo netoli mano susitikimo vietos. Skubriai prižingsniavusi pamačiau užeiti kviečiančius didžiulius vitrinos tipo langus, kurie leido praeiviams užmesti akį į baro interjerą ir raudoną statinaitę su baro pavadinimu virš durų. Viduje mane pasitiko šiluma ir skambanti roko muzika. Nors buvo tik antra valanda dienos, pusė baro staliukų buvo užimti: prie poros sėdėjo klegenančios mamos su mažais vaikais ir vežimėliais, kiti buvo okupuoti svečių iš užsienio. Jaukus ir šiuolaikiškas interjeras: „nuogos plytos“, skaldyto beržo malkos, ir ryškiausias akcentas – kvadrato formos baras pačiame patalpos centre, prie kurio galima prisėsti iš bet kurios pusės. Buvo labai smalsu pamatyti, kaip barmenai čia darbuojasi užimčiausiu laikotarpiu.

Prisėdau prie nedidelio staliuko dviem, stebėjau virtuvėje verdantį šurmulį – kaip tradicinis gastrobaras turėjo maisto padavimo langą tiesiai į salę. Vienu dalyku nesuabejos nė vienas – tiek bare, tiek virtuvėje yra labai tvarkinga. Netrukus prisistatė besišypsanti padavėja ir pasiteiravo, ar nenorėčiau ko nors atsigerti iš karto. Papurčiau galvą – pasirinksiu iš meniu ir įnikau studijuoti. Gausų asortimentą nušvietė mano šypsena skaitant nuotaikingus maisto sekcijų pavadinimus: „pašoniukai“, „pokalbio pradžia“, „liepsnos nubučiuoti“. Gėrimų rūšių čia taip pat buvo daug – meniu sukomponuotas taip, kad kiekvienas atėjęs rastų, ką mėgsta: alus, sidrai, stiprieji, kokteiliai, nealkoholiniai gėrimai, atskiras puslapis skirtas viskiui.

Netoli manęs sėdintis vaikinas matė, kaip atidžiai vartau meniu, ir šyptelėjęs pasiūlė paragauti šonkauliukų, nes ši vieta, pasirodo, tuo ir garsi. Į mūsų pokalbį įsiterpė padavėja, kuri priėmė mano užsakymą. Atsisukau į pašnekovą: – O čia visuomet tiek daug žmonių? – Ne, pamatysite, už valandėlės ištuštės ir iki vakaro bus ramu. Savaitgaliais nuolat visi šurmuliuoja, o paprastomis dienomis renkasi tiesiog papietauti, pavakarieniauti. Kai tik atsidarė, ši vieta neatsigynė žmonių, buvo sunku surasti vietos, dabar visi apsiprato. – O turistai? – Kiek čia tų turistų mes sulaukiam (niukteli galva į gretimą staliuką su britišku akcentu). Na va, ir jūs. Čia ne Vilnius ir ne Kaunas, bet barai kuriasi. Aišku, kaita didelė – vieni atsidaro, kiti užsidaro. Įsivėlėme į diskusiją apie verslumą Lietuvoje ir nespėjau pastebėti, kaip atkeliavo mano užsakymas – kaimynas atsiprašė leisiąs man pavalgyti. Kadangi norėjau „lengviau“, užsisakiau „Fish&Chips“ ir taurę putojančio gėrimo. Vaizdas lėkštėje pasirodė kuklokas – vienas žuvies gabalėlis su šiek tiek plonai paskrudintų bulvyčių, padažu, mėtų-žirnelių tyre. Pateikta estetiškai, bet tešla buvo gerokai prisigėrusi aliejaus, žuviai trūko druskos. Vis dėlto labai maloniai nustebino subtilus mėtos ir žirnelių derinys. Kaimynas, pastebėjęs, kad ištuštinau lėkštę, vėl užvedė pokalbį ir persikraustė prie mano staliuko – nepraėjo nė kelios minutės, kaip mano nešvarūs indai nukeliavo nuo stalo ir padavėja pasiteiravo, ar nenorėtume nieko daugiau. Paprašiau rekomenduoti ką nors užkąsti pokalbio metu ir ji pasiūlė jų pačių marinuotųs alyvuogių. Į stalą atkeliavo didžiulės tikrai gardžiai marinuotos alyvuogės, patiektos su šilta duonele, kurios tobulai tiko kramsnoti, kol draugas pašonėje linksmai čiauškėjo.

Laikas skriejo itin greitai ir pasitikrinusi telefono ekrane, kiek laiko, įnikau raustis kroviklio ir dairytis elektros lizdo – niekur tokio nepastebėjau. Prie baro man pasakė, kad yra dvi vietos prie staliukų, arba telefoną gali pakrauti bare. Taigi atidaviau jiems ir kartu praeidama užsukau į tualetą, kuris irgi tviskėjo švara. Grįžusi pamačiau linksmai su svečiais tauškančią padavėją ir besijuokiančius lankytojus – galėjai sakyti ką nori, bet „Cask 215“ atmosferoje tądien tikrai netrūko džiaugsmo. Čia pasišildžiau ir pračiauškėjau dar gerą valandėlę – kaip sakė mano naujas pažįstamas, netrukus baras ištuštėjo, bet mums bekalbant minia pradėjo vėl rinktis vakarienei. Norėdama išvengti spūsties pakilau išvykti – atsisveikinau su nauju pažįstamu ir užvėriau šios „statinaitės“ duris. Nors maistas neišvertė iš kojų, iš šios vietos parsivežiau daugiau – puikią nuotaiką, dėl kurios šį gastrobarą rekomenduočiau ir kitiems.